dingoti

dìngoti, dìngo, -ojo intr., dingóti, -ója, -ójo; R būti neaiškiam nujautimui, rodytis, matytis, tartis: Man visą laiką dìngojo, kad vokytis karą tura pralaimėti, ir pralaimėjo Krt. Jis pasidrąsino į kupčiaus būdą įkopti, dìngodams durnai, kad ponų valgiai skaniausi K.Donel. Oi, dukrele, ką tu dingojai, vainikelį prauliojai! M.Valanč. Paskui tą dingótą piršlį (bulvoną) budelis, nuo kartuvės nuleidęs, tirvin į saklyčią JR77. Tai ji dìngojo močiutę graudžiai verkiant JV472. Dingójom, dūmojom, kad bitutė JD1203. Dingójom, bitutės atūžiančios JV912. Ir dūmodamas širdžia mana dingojau SGII39. Ir kožnas darė, kas jam ger dingojo RBTeis17,6. Mylėjo ir motiną savo, ir dingotą tėvą brš. | refl.: Viešnė dìngosis vaikus turinti, t. y. jusis, samprantaus J. Jis dìngos kas ėsąs K. Tu pats nesidingok kaži koks gudragalvis esąs Pč. Dìngojaus neperjosiąs per jūrelę J.Jabl. Ūžkit ūžkit, mano girnaitės: dingos, ne viena malu RD2. Dingojaus rišąs pėdus CI488. Jis dingojos miegąs ir trynės su ranka savo akis LC1883,10. Pelė, tarp tokių valgių sėdėdama, dingojosi karaliaus vietoj esanti rš. Nesidingok po Dievo akių, kad tu tam gana tinkąs BbSir7,5.